Socialdemokratinė vizija Lietuvai: nemokama švietimo sistema, visiems prieinama kultūra

Socialdemokratinė vizija Lietuvai: nemokama švietimo sistema, visiems prieinama kultūra

Švietimo ir kultūros srityse dirbantys žmonės lig šiol suprantami kaip statistiniai vienetai, kuriuos stumdo iš vienos eilutės į kitą. Socialdemokratai siūlo išeiti iš šio užburto rato – kurti išsilavinusią ir kūrybišką visuomenę, kur kiekvienas yra įgalintas kurti savo paties ateitį.

Aibė išmuštų duobių ir nuolatinė kova, kad gautum viešą paslaugą. Maždaug taip galima apibūdinti situaciją švietimo ir kultūros sektoriuose. Dėl to sutarė sutarė trečiojo Socialdemokratinės vizijos Lietuvai svarstymo dalyviai.

Švietimui išleidžiame mažiausiai

LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas priminė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2015 metų duomenis, pagal kurios Lietuva švietimui procentais nuo BVP skiria mažiausiai, jei lygintume su kitomis organizacijos narėmis.

„Situacija nepasikeitė. Valstybės išlaidos švietimui ir kultūrai rodo, kad abi sritys – paskutiniai prioritetai“, - sakė G. Paluckas.

Išlaidos švietimui turėtų būti suprantamos kaip socialinės investicijos, kurių labai reikia, jei kalbame apie gerovės valstybę. Taip, pristatydamas pagrindinius Vizijoje išdėstytus principus, kalbėjo politologas, Vilniaus universiteto docentas Liutauras Gudžinskas.

„Įvairios socialinės investicijos duoda skirtingą grąžą. Jei kalbame apie žmogų, tai bene didžiausią grąžą teikiančios investicijos, rodo tyrimai. Nuo to priklauso, koks žmogus bus, kiek jis turės gebėjimų pasirūpinti savimi, kurti ateitį”, - sakė jis.

Tyrimai rodo, kad didžiausią poveikį žmogaus ugdymui daro ankstyvasis ugdymas ir priežiūra, pradinis ir vidurinis išsimokslinimas. Tačiau, priminė L. Gudžinskas, Lietuva tarp EBPO narių ikimokykliniam, mokykliniam ir neuniversitetiniam išsilavinimui išleidžia vos 2,4 proc. nuo BVP. Tuo metu EBPO vidurkis – 3,5 proc.

Biudžetinis finansavimas švietimui irgi mažėja: nuo 6 proc. BVP 1998 m. iki 4 proc. BVP 2014-2018 m.

Galiausiai, į aukštąsias mokyklas įstoja vos ketvirtadalis 8 klasę lankiusių moksleivių, kilusių iš nepasiturinčių šeimų.

„Žmonės suprantami kaip statistikos vienetai, kuriuos stumdo iš vienos eilutės į kitą. Ir tą politiką viešojo sektoriaus darbuotojai patiria kaip prievartą jų atžvilgiu. Visi žino švietimo sektoriaus problemas. Kas jas neigia? Tačiau jos sprendžiamos prievartos būdu: karpyti, sumažinti ir taip toliau. Negali žmogaus priversti būti geru mokytoju ar dėstytoju. Gali tik įgalinti, sukurdamas sąlygas”, - Vizijos svarstyme sakė Rūta Žiliukaitė, Vilniaus universiteto docentė, sociologė.

Anot jos, viena iš pagrindinių problemų ta, kad politikai ilgą laiką už skaičių nematė žmogaus, socialdemokratų siūloma Vizija tą požiūrį siūlo keisti.

Socialdemokratė, Seimo narė Dovilė Šakalienė antrino, kad Vizijoje yra tai, ko trūko iki šiol – socialinė dimensija ir pridūrė: „Lietuva yra valstybė, kur dar reikia kovoti, kad gautum kokią viešąją paslaugą. Yra sąlygos: ar gyveni netoli, ar turi pinigų ir taip toliau”.

Atskirtis ir nelygybė – tarsi tradicija

G. Paluckas diskusijoje pabrėžė, kad švietimo sistema turėtų būti sąžininga ir nuosekli. Dabar dalis specialistų vertinami nevienodai. Pavyzdžiui, ikimokyklinių įstaigų pedagogai, socialiniai pedagogai.

„Atskirtis trukdo ugdymo procesui ir kokybei. Kuo prastesni minėti specialistai nuo kitų? Kodėl jų atlyginimai penktadaliu mažesni nei kitų ir panašiai? Ar jie atlieka menkesnį darbą? Kaip tik priešingai – jie dirba tada, kai formuojasi vaikų kognityviniai gebėjimai“, - minėjo jis.

Tokias sunkiai paaiškinamas „tradicijas“ metas keisti – socialdemokratai švietimo sistemą suvokia kaip vientisą, antraip kokybės nebus, teigė G. Paluckas.

Panašios problemos kamuoja ir aukštąjį mokslą, kur dėstytojai tapo paslaugų teikėjais, o studentai – paslaugų gavėjais. Kaip sakė LSDP pirmininkas, mokslininkams reikia laisvės veikti, ne apribojimų, o aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems.

„Mes studentams suteikiame galimybė stoti į valstybės finansuojamą vietą, bet kiek vaikų iš nepasiturinčių šeimų pasinaudoja šia galimybe? Vienetai. Jie bijo, jie nežino, kad gali gauti nemokamą išsilavinimą“, - akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė.

Universitetas, anot jos, tapo ne vieta, kur kuriamos naujos idėjos, inovacijos, bet pirkimo-pardavimo vieta. Kita vertus, studentai priversti dirbti, taigi kokybės nėra.

„Aštuonios darbo valandos per dieną yra skiriamos suaugusio žmogaus darbinei veiklai. Taip pat ir išsilavinimui – paskaitoms, seminarams, skaitymui, ėjimui į biblioteką. O kiek realiai yra skiriama tam per dieną? Studentai įbėga į paskaitas ir po jų išbėga virti kavą, stumdyti vežimėlius prekybos centruose, nes jie neturi iš ko išgyventi. Kas šitoje sistemoje yra kaltas?“, - klausė M. Ališauskienė.

Vien titulai ir biudžetiniai pinigai

Aibė duobių, neaiški kryptis – ir kultūros politikoje. Kaip nurodoma Vizijos projekte, iki šiol neatsakyti du esminiai kultūros politikos klausimai: pirma, koks turėtų būti kultūros vaidmuo valstybėje ir, antra, koks turėtų būti valstybės vaidmuo kultūroje.

Anot Viktoro Bachmetjevo, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emmanuelio Levino centro vadovo, kol kas nesame sutarę dėl to, kokią funkciją atlieka nacionalinė kultūros įstaiga.

„Tai yra titulas ir atskiras asignavimas iš biudžeto. Turime du nacionalinius dramos teatrus, du nacionalinius dailės muziejus, bet neturime nacionalinės sinematekos, nacionalinio architektūros centro, nacionalinio fotoarchyvo ir panašiai“, - priminė jis.

V. Bachmetjevo nuomone, logiška būtų sutarti dėl principo, jog nacionalinė kultūros įstaiga yra ta, kuri yra tos srities (meno ir kultūros) piramidės viršūnėje. Ji turėtų atlikti valstybės kultūros deleguotą misiją.

„Bet tai reikštų, kad vienai sričiai tenka viena nacionalinė įstaiga“, - sakė jis.

Dar vienas klausimas, į kurį dera atsakyti valstybei, susijęs su kultūros įstaigų steigimu.

„Jei jau įsipareigojame kultūros įstaigas steigti tam, kad jos teiktų paslaugos, tuomet šios įstaigos turi būti steigiamos ne ten, kur mums yra patogu, bet ten, kur gyvena žmonės. Reikėtų susibraižyti kultūros paslaugų žemėlapį ir jas siūlyti ten, kur jų nėra, o ne tingiai ir patogiai viską konstruoti Vilniuje. Pavyzdžiui, nacionalinės koncertų salės statybos vieta buvo renkama iš trijų vietų Vilniuje. Taip dar labiau skriaudžiame regionus“, - kalbėjo V. Bachmetjevas.

***

Socialdemokratinės vizijos svarstymo „Pažangi visuomenė: švietimas ir kultūros politika“ įrašą galite žiūrėti čia.

SOCIALDEMOKRATINĖS VIZIJOS PROJEKTAS

Pasiūlymai ir komentarai Vizijos projektui – vizija@lsdp.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

Susiję straipsniai

Close